Kaip būna su draugais ir priešinga lytim

Pirmiausia - sveikinu su (beveik) pirmuoju sniegu. Šiandien ryte visi net aiktelėjom pabudę, o truputį vėliau pasidžiaugiau balkone:
 

 

Pastarosiom dienom kliūna toks dalykas - žmogus mane pažįsta tiek, jog iš bet ko supranta, kad aš nervinuosi (nors gal tryliktiems metams kartu einant stebinti ir neturėtų). Tai lūpos per kietai sučiauptos, tai rankos ne taip sudėtos, tai šneku negerai... Ir ant viršaus to ano nervo tada kitas nervas griebia (nors toks labai saviironiškas, su šypsenėle) - tai matai, jau net tyliai ramiai pasinervinti nebegalima! Dabar telieka susigalvoti, ar čia gerai, ar blogai šitaip. Mažu geriau, kai žodžių nebereikia.

Su priešinga lytim būna visaip. Štai vienas variantas - krūvoje nepažįstamų žmonių, merginų daugumoje, vis tiek pirmiausiai gaunasi susibendrauti su vaikinais. Atsimenu, buvo filologų konkurse, dabar grupėje situacija kartojasi. Ir esmė ne kirkinimuose (man šitie baisiai nebūdingi, nemoku), tik kad ta pradinio bendravimo specifika dažniausiai būna kitokia ir man, tiesą sakant, daug priimtinesnė.

Dabar klausiu savęs, ar tarp draugių ir draugų yra skirtumas, o tiksliau, ar kai kuriomis temomis kalbant su draugais derėtų prisilaikyti didesnio santūrumo negu su draugėmis. Šiandien taip pamąsčiau, kad gal reikėtų bičų nebeklausti pvz. ar kasdien prausiasi ir ar jau želia barzda (ir dar daug, daug nepatogesnių)... Iš kitos pusės, turbūt nėra tokio dalyko, kurio saviems gražuoliams neatsakyčiau, jei jau būtų įdomu, bet šitai matyt priklauso nuo kiekvieno žmogaus atvirumo lygio.

Kažkada taip nutarėm su panom, kad yra blogai, kai klube kimba nesimpatiškas bičas, bet dar blogiau, kai kimba toks... geras. Mat abu vis tiek dėl to paties, bet tą nesimpatišką atstumti širdies neskauda, ko apie gerąjį nepasakysi. Vėliau iš šitos tezės kažkaip išplaukė, jog internetinės pažintys geriau negu klubinės - mat internetu jei ir susidomės, vis tiek neapgraibys - teks kalbėtis.

Dabar pradedu savu kailiu justi, kiek sėdėjimas prie bendro stalo yra magiškas dalykas. Niekada negalvojau, kad taip smagu yra kviesti pietų pas save į namus, kad ir bendrabučio kambary, bet prie savo stalo. O dabar dar ir žiema ateina - pats tas jaukumas. Reikės nusipirkti žvakių.

Katinas

kas iki šiol vaidino lėles, susirinkit

Turbūt ironiška, kad pirmąjį įrašą į mūsų naująjį ir nuostabujį tinklaraštį rašau būdama visai ne barake, o tiesiog..namuose. Šiaip ar taip, tiesiog sveikinuosi su visais esamais ir būsimais skaitytojais! Jau kelias savaites vis galvojau, kaip čia vėl pradėti rašyti, lyg ir kažko naujo norisi, kai į pirmakursių gyvenimą įžengi..ir vieną vakarą taip šovė mintis, kad juk galim daryti bendrą kambariokių projektėlį! Muahahaha, kaip dievinu tokias staigiai į galvą šaunančias idėjas! 

Katinas savo studentiško gyvenimo įspūdžius jau papasakojo, papasakosiu ir aš visai greitai, o kol kas pasidžiaugsiu tuo, kad savaitgalį neteks matyti tokios virtuvės (žr. žemiau), kaip kad teko matyti visą praeitą savaitgalį. Nors ką čia, žaisti žaidimą "prisikask prie švaresnės kriauklės per burokėlių jūrą ir spėk indus išplauti, kol vanduo per kraštus nebėga" yra visai smagu, tik gal nelabai malonu. Bent kol neįpranti.

 P.S. sutvarkiau ką tik blogo šabloną ir jei matot kokių klaidų ar šiaip nesąmonių, sakykit - taisysim padėtį.

taip mes kartais gyvenam..

tukas

Apie tai, kas nauja

Turbūt daugelis blogerių sutiks, kad po ilgų rašymo metų sunku atsikratyti įpročio kartais galvoti taip, lyg kurptum naują įrašą. Ištryniau blogą, bet neilgai trukus ir vėl atsidarau naują...

Maždaug prieš pusantro mėnesio atsikrausčiau į Vilnių studijuoti (ir studentauti). Iš girdėtų pasakojimų ir ankstesnių apsilankymų, apie bendrabučius buvau susidariusi ne patį geriausią įspūdį. Apytiksliai taip - daiktų priversti kambariai, netvarkingi (ir neretai užknisantys) kambariokai, apšnerkšti tualetai, dušai ir virtuvės bei girti tūsovščikai kaimynai. Ir žinot, beveik niekas nepasitvirtino. Papunkčiui:

• kambarys:
  Pradžia buvo gūdoka. Radom tuščių butelių kolekciją, daug varžtų sienose, o iš naudojimui tinkamų baldų - tris lovas. Šleikščiai žali tapetai puikiai derėjo prie ryškiai geltonų spintų (iš kurių net lentynos buvo paslaptingai dingusios), o lubas aplink lempą puošė kažkas panašaus į degimo žymes. Administratorius sakė, geras kambarys, anksčiau gyveno merginos...
  Po kelias dienas trukusių remonto ir švarinimosi darbų vieta tapo gyvenama. Tiesa, baldų neturėjom dar ilgai ir visus užsukusius linksminome ant grindų gulinčia lentyna-stalu ir „rytietiškomis“ valgymo tradicijomis - viskas ant žemės. Galbūt iš dalies ir dėl to šiuo metu tam tiklsui turim nedidelį juodą staliuką ir pagalvėles - ir vietos nedaug užima, ir tradiciją išlaikom.
  Finalinis kambario variantas džiugina akį, o širdį glosto užsukusiųjų komentarai - atrodo, iš tiesų sugebėjom susikurti namus (o kai vakarais pavažiuoja stogas, vietos net ir pašokti užtenka...)
• kambariokai:
  Gyvenimas taip jau suklostė, kad apsigyvenau su dviem draugėmis. Žmonės kalba, negalima taip daryti, nes susipyksi, bet ką jie supranta... Tiesą sakant, gyvenimas su draugėmis turi daugybę pliusų.
  Nuo pat pirmos dienos buvo daug lengviau tvarkytis su visais remonto ir daiktų reikalais (ir apskritai pats procesas tapo gana smagus). Kadangi visos esam iš tos pačios kompanijos, nekyla problemų dėl žmonių atsivedimo namo - vis tiek visi pažįstami. Apskritai buitis daug paprastesnė, kai jei ne žinai, tai bent jau nutuoki, ko nemėgsta ir ką mėgsta su tavim gyvenantys. Kartu gaminamės, tvarkomės, kažkur einam. Nereikia susidarinėti pareigų sąrašų. Ir jaukumas savaime atsiranda, kai atmosfera natūraliai draugiška.
  Aišku, gyvenimas nėra tobulas, ypač, kai esi pratęs turėti savo asmeninę erdvę, bet aš su ryškiais nepatogumais nesusidūriau.
• bendra:
  Nėra taip blogai. Aišku, bendrabučio gyventojai nėra linkę ypač rūpintis bendrų patalpų švara ir kartais tenka pažaisti žaidimą „išplauk indus, kol neprisipildė visos trys užsikimšusios kriauklės“, bet prie visko priprantama ir prisitaikoma. Iš pradžių ypatingai erzindavo bendra virtuvė - ramiai sau gaminiesi žmogus, o čia dar kažkas ateina, lyg ir reikia pasisveikinti, bet kad pirmą kartą žmogų matai... Dabar, kai visi jau bent iš veidų pažįstami, man visai patinka natūrali virtuvės socializavimosi terpė.
• kaimynystė:
  Bendrabutis suteikia tikriausiai nepakartojamą galimybę pagyventi tarp jaunų žmonių. Kaimynų būna visokių, bet visokių (turbūt) ir reikia. Kai kas bent keletą kartų per savaitę ateina pasiskolinti degtukų ar aliejaus (o kai neateina, jau ir nerimauti pradedi) ir visada pakalbina, kitų net vardų nežinai ir nesi jokio bendro reikalo turėjęs... Čia pat pradedi pastebėti, kuo ir kiek smarkiai skiriasi vaikinų ir merginų buitis. Apskritai skųstis negali - žmonės gana geranoriški. Ramybės, kad ir kaip keista bebūtų, irgi netrūksta, tad tik gyvenk ir džiaukis.

O dabar išeikim už bendrabučio ribų.

Vilnius... Miestas, prigrūstas prisiminimų, kurie pirmomis dienomis vertė paranojiškai stebėti aplinką ir nedavė ramybės. Bet pamažu įgavau imunitetą.

Atrodo, kad vyksta pats miestas. Paskutiniai vakare ir pirmieji ryte troleibusai - sausakimši studentų.

Čia daug barų ir daug gražiai, bet panašiai atrodančių žmonių.

Vilnius mažas - gali du vakarus iš eilės skirtingose vietose sutikti tuos pačius žmones. Kartais net slegia, kad visur pilna pažįstamų.

Čia gražu, bet kartais trūksta gryno oro. Čia galima rasti veiklos bet kokiam skoniui. Apskritai miestas pateisina lūkesčius.

Pakeitus aplinką įdomu savy sekti nuolatinius kitimus ir virsmus. Rugsėjis su ne visada laimingais nutikimais, atrodo, truko visus metus... Dabartinė situacija keistoka - viskas neįtikėtinai pastovu ir savo vietose, o dėl to, ko trūksta - pati nieko negaliu padaryti. Kai kurie dalykai gyvenime vyksta tik savaime.

Katinas