La Barako Pasaka

Kultūros informacija ir komunikacija

+ 3 komentarai
Ilgai čia nė viena iš mūsų nekėlė kojos, bet va aš šiandien pamąsčiau ir supratau, kad ne už kalnų stojimai ir kad gal reikėtų tokį prevencinį rašinuką parašyti apie savo studijų programą, jeigu kas nors googlintųsi apie ją. Apie pirmą pusmetį mano nuomonė kažkur anksčiau yra išsakyta, o čia apskritai.

Pirmas ir svarbiausias dalykas, t.y. ta minėtoji prevencija: mieli abiturientai, kultūros informacija ir komunikacija nėra meno informacija ir komunikacija.
Va, pasiskaitykit vikipedijoj (kaip šaltinis nurodytas žodynas, tad cit, viskas legalu).
Taip kad prieš stojant verta pasidomėti, įsidėmėti ir suvokti šitą, ko nepadarė daugelis iš mūsų, kol kas vienintelių šios programos studentų. Kad po to negalvotumėt, kad ateisit ir mokysitės apie literatūrą, teatrą, dailę ir pan. Mokysitės apie bibliotekas, muziejus bei archyvus, paveldą, ir labai daug apie informaciją, jos vartojimą. Aišku, ten po trečio kurso, pasirinkus kryptį, yra visokių gražių dalykų kaip literatūrologija mediologija ir t.t.
Na, šįmet gal jau bus lengviau stojantiems, vis dėlto viskas yra surašyta komfako puslapy, čia kažkur.
Ir jau dabar googlinant yra nemažai visokios neblogos, aiškios ir neklaidinančios informacijos (ne taip, kaip pernai...). Man šitas labai patinka, nes ten posritis parašytas: AIKOS
Dar dėl gretutinių studijų - kol kas jų rinktis negalima, kad ir kokia informacija jus pasiektų.
Nesigilinsiu, kodėl, bet tiesiog taip intuityviai rekomenduoju čia stoti žmonėms, mylintiems savo šalį ar bent jau manantiems, kad ir čia gyventi vis dėlto galima.

Trumpai asmeninė nuomonė: man patinka.

Plačiau asmeninė nuomonė: nors tik įstojusi ir išsigandau, kad nėr čia jokio meno, bet maždaug po pusmečio man pradėjo patikti viskas, kas vyksta, pasijutau savoje vietoje. Anksčiau mielai vaikščiodavau į meno galerijas, dabar mielai užeinu ir į bibliotekas ar muziejus pasidairyti, įdomu, kokia kur situacija ir kaip viskas vyksta. Ir archyvai nebeatrodo tokia nemaloni vieta [bet čia gal tik man]. Pradedu kažkiek tuokti, kas daros Lietuvos kultūros politikoj. Dargi esam mokomi naudotis informacija, dažnai kalbam apie informacijos amžių ir informacinę visuomenę. Tos visos teorijos apskritai visai įdomus dalykas. Dėl to, ką šitą programą baigus reikės veikti, stengiuos per daug nesinervint ir kol kas negalvoti. Nuoširdžiai ir visuotinai nemėgstamų dėstytojų kol kas atsirado tik po vieną per semestrą. Man pačiai daugelis net labai patinka, maladiec tokie, o kiti tiesiog normalūs (išskyrus tuos du atvejus, kurių dėl aiškių priežasčių neminėsiu, bet jei įstosit - suprasit patys...).
Daugiau gal nieko tokio nebeturiu pasakyti, jeigu ką
aipogalais@gmail.com
mano paštas, jeigu kam nors kiltų klausimų, aš mielai pasistengčiau į juos atsakyti.

Stokit atsakingai,
Katinas

MKIC

+ Komentarų kol kas nėra
Dabar KomFakas, saulėtekis ir visas VU man patinka bent tris kartus labiau!
Katinas,
Tiesiogiai iš atsidariusio naujut naujutėlaičio mokslinės komunikacijos ir informacijos centro, kuris dirba visą parą ir yra labai gražus, modernus ir jaukus.

Posesijinis lodoriavimas

+ Komentarų kol kas nėra
Poryt jau atgal į univerą, net keista.
Iš tiesų, visas tas laikas po sesijos buvo toks tikras lodoriavimas. Žiūrėjom daug filmų, iš kurių išskirt galėčiau tą badass Django, apie kurį visi daug kalba, bet ne veltui (pati juokingiausia scena ever) ir labai žaismingą filmuką Brave, per kurį visą prakikenom.
Dargi mes
tvarkėm chatą
 ir
pasitikom draugą oro uoste, kur po to praleidom visą naktį

Dar su Tuku radom kepyklėlę "Cukriniai avinėliai" (netoli reformatų stotelės), kur nėra brangu, bet yra skanu. Ir dar su draugu partranzavom į Panevėžį, o daugiau lyg ir nieko tokio kitokio :)

Gero naujo semestro!
Katinas

Atgal į mokyklą

+ Komentarų kol kas nėra
Pas mus gimnazijoj įprasta po sesijų užeiti į svečius, tad šiandien tai ir padarėm :) Iš pradžių buvo kažkiek baisoka ir nejauku, nors jau kartą esam buvę po baigimo, bet tada buvom pakviesti susipažint su naujais auklėtojos pirmokais, taip sakant, jiems pavyzdį parodyti.
Keista - įeini į tokią pažįstamą ir savą vietą, atrodo, laiko prabėgo tiek nedaug, o jau ir personalo gera dalis pasikeitusi, ir mokinių veidų dauguma nematytų... Bet vis dėlto, kai nueini pas tuos mokytojus, pas kuriuos sėdėjai ilgas (ne)nuobodžias valandas, pasidaro taip gera :) Prasideda kavos/arbatos maratonas ir pokalbiai apie tai, kaip sekasi mums, kaip mokytojams, kaip pažįstamiems, kaip juda mokykla ir kokie atėjo mokiniai. Daugelis mokytojų, atrodo, taip džiaugiasi, kad mes grįžtam su jais pasikalbėti, taip viskuo domisi, o ir apie save pasipasakoja, ir kažkuriuo momentu pajunti, kad nuo šypsenos skauda žandus.
Gera eiti į mokyklą, kai joje nebereikia mokytis! Ir kai į mus jau visiškai kitaip žiūri :) Tiktai truputį gaila, kai pagalvoji, kad po keleto metų viskas bus tiek pasikeitę, kad mažai pas ką bus grįžti.
Iš kitos pusės, per dažnai dabar nuliūstu dėl to, kad dalykai keisis. Juk pokyčiai būna ne tik į bloga, bet ir į gera, ir vietoj visiškai pasimetusio ir nelaimingo gali staiga pasijust pilnas ir kupinas mažų ir didesnių džiaugsmų.

Ta proga, kad mane šokinėdamas pasitinka ne tik savas mielas (bet didelis ir todėl dažnai žmonių nesuprastas) šuo, bet ir mažas nepažįstamų žmonių šunelis, pažiūrėkit į šitą virtuozą.

Aš pasiilgau vaikščioti ir labai laukiu grįžtančių iš toli,
patenkintaslaimingas
Katinas

Geriau bičas be nosies nei čiolė su juoda suknia

+ Komentarų kol kas nėra
Šitas blog'as nėra skirtas filmų aprašinėjimui, bet taip visaip i būn, kai nebeturi asmeninio.
Tik ką baigiau žiūrėti The Woman In Black. Čia tas filmas, kur Daniel Radcliffe'as apsimeta, kad jis nebe Haris Poteris.
Aš nežiūriu siaubo filmų ir nuoširdžiai jų bijau, šitas, taip visiškai neperdedant, turbūt bus trečias ar ketvirtas per kokius aštuonerius metus. Jeigu galėčiau rinktis iš naujo, nieku gyvu nebežiūrėčiau jo viena ir naktį. Turbūt užkietėjusiems siaubo filmų fanams pasirodytų juokinga, bet aš nesu žanro gerbėja, tad dabar žvilgčioju sau per petį, ar niekas nestovi prie durų.
Filmo pradžioje ėmė juokas, nes kai matai Radcliffe'ą, atsirėmusį į traukinio langą, snaudžiantį ir sapnuojantį košmarą, kažkaip automatiškai tikies šito:
Ir buvo visai smagu žiūrėti iki tol, kol pasipylė visi tipiniai gražumai - negyvi vaikai, lėlės ir pamėlę veidai su džergždžiančiais (tai kai žodis sudėtingumo) smuikais fone. Tada aš sumažinau vaizdą, kiek galėdama atsitraukiau nuo ekrano, nusistūmiau vieną ausinę ir visiškai pamiršau apie bet kokį Harį Poterį ir dievaži, būčiau apsidžiaugusi, jeigu tos moters su juoda suknia vietoj būtų atsiradęs Voldemortas ir dar kartą pasakęs šitai:
Tai vat tokios tokelės dėl pačio filmo, o kalbant apie Radcilffe'ą, dėl kurio šitą brūdą ir žiūrėjau, tai visai dailiai man jis atrodė tame filme.
gi tikrai neblogai, ane?
Vaidinti išsigandusį ir matantį nebūtus dalykus jam neabejotinai sekasi, o kadangi esu Hario Poterio kartos vaikas, tai tiesiog - mėgau jį ir mėgsiu :) Matyt bus vertas kabėt ant mano svajonių darbo kambario sienos.

Po teisybei, mums keturiese bendrabuty liko pažiūrėti abi paskutines Hario Poterio dalis, ko aš labai labai laukiu, nes ta paskutinė yra epic. Ir šiaip, laukiu, kol mes visi vėl grįšim į Vilnių ir viskas ims tekėt paprasta ir miela kasdiene vaga.
Vis laikas nuo laiko pagalvoju, nuoširdžiai norėčiau pradėt vloginti. Ne kažkam kitam, o grynai sau ir draugams dokumentuotis. Kažkada bandėm, bet tas reikalas nelabai ėjosi, ir vis dėlto, dabar neįtikėtinai miela pačiai pažiūrėt tas nesąmones.
Dargi, per šitas atostogėles bandau papiešt blog'ui logo, nes kiek gi gali stovėt toks nei pradėtas, nei užbaigtas :) Ir jis jau įpusėjęs, tiktai reik spalvas ir foniuką susiderint.
Apskritai, tai apėmęs visiškas tinginys, dažnai atrodo, tiesiog tingiu egzistuoti. Daugiausiai brazginu gitarą, bereikalingai junginėju internetus, einu miegot penktą ryto, gurkšnoju kavos vieną po kito iki rankų drebėjimo, daug galvoju apie dalykus ir pati nesuprantu, ką galvoju. Esu išgelbėta nuo plaukų (cituojant kirpėją) ir tiesiog laiminga (arba, kaip Tukas pasakytų, apsiseilėjus... :/).
Čia skrandį apsunkinančiam naktiniam desertukui - dėl priedainio "maršiško" ritmo man nesveikai patinkanti daina.
Tai tiek.
Jūsų visų, bet labiau savo pačios
Katinas

Interneto žmonės

+ Komentarų kol kas nėra
Aš tik labai labai trumpam užlėkiau vieną naujieną pranešti. Atsimenat, minėjau tą žaidimą su oskarams nuominuotais filmais? Tai va, jeigu norit sekti, kaip sekasi visas reikalas, užeikit


Kažkaip pagalvojau, kad nėra čia ko visko į vieną vietą mesti, nes betvarkė bus, o ten viskas paprasta ir aišku, vėliau čia gal kokias ištraukas įmesiu ar trumpas santraukas, žodžiu, nežinau dar. Voverė gal čia parašys apie tuos filmus, šiaip šito irgi nežinau, tai nieko per daug ir neprižadu. Dar kažkaip galvojau, kaip čia netingiu tokiais dalykais užsiiminėti, nes nu jie kaip ir niekam realiai nereikalingi, bet tada pagalvojau, kad sesija baigėsi, tai galiu daryt KĄ NORIU, tai kodėl gi ne, taip? Nežinau ar verta apie tą sesiją dar kalbėti, nes Katinas jau tai darė, bet galbūt, jei norėsis pačiai, papasakosiu apie studijas iš savo pusės, nes iš tiesų, tokie visokie atsiliepimai turėtų labai abiturientams padėti susigaudyti tuose stojimų reikaluose, nes kas per abiturientai, jeigu negooglina apie specialybes? 
Apskritai pastaruoju metu daug apie tuos internetus galvoju. Kalbėjom čia kažkada su Katinu, kad mes tie internetiniai žmonės, kurie kuria ten tokį savo pasaulėlį (tai tikrai neturi reikšti, kad mes normalaus gyvenimo neturim, nu nes tikrai turim), domisi, kas vyksta (elementarus pavyzdys - youtubo žiūrėjimas, t.y. ne tik naudojimas muzikai klausyti) ir iš tiesų, nuo trylikos lankydavausi įvairiuose forumuose, kartais dar ir dabar vis į kokį nueinu, pati dar turiu vieną savo kurtą forumą užsilikusį ir galiausiai, šį vasarį bus šešeri metai, kai rašau blogą. Tiesa, keitėsi maniškis truputį, keitėsi adresai, kėliausi iš vienos sistemos į kitą, tada grįžau prie senesnės, bet iš esmės, vis tiek rašau šešerius metus, turiu visus savo įrašus nuo 2007ųjų. Prieš kelias dienas sukėliau juos atgal į blogspoto sistemą (turėjau įrašus tik wordo dokumente išsisaugojusi), gal ir absurdiška buvo kelti virš penkių šimtų įrašų, bet..Iš pradžių dar svarsčiau tą blogą tiesiog vėl atidaryti ir tęsti tą rašymą, nes kai esi pratęs turėti erdvę, kurioje gali visada rašyti, labai sunku būna jos nebeturėti, bet galiausiai nusprendžiau pasilikti jį kaip archyvą, nes ten tokio aukso yra, kad net kam parodyti baisu. Gal kartais ir baisu, gal kartais ir juokinga prisiminti, koks ten buvai prieš n metų, bet kad įdomu, tai tikrai. Apskritai, tai aš labai teigiamai žiūriu į bet kokį gyvenimo dokumentavimą, nesvarbu kokia forma, ar tikro dienoraščio rašymo, ar nuotraukų albumų tvarkymą, ar blogo rašymą, ar filmavimą. Turėti vietą, kur saugomi unikalūs prisiminimai yra nesvietiškai įdomu, net jei ir su baisiom gramatinėm klaidom. 

Huh..sakiau trumpam užlėksiu naujienomis pasidalinti..:D Bet šiaip jo, jei norit sekti, kaip žaidimas mūsų vyksta ar savo nuomonę apie filmus išsakyti, tai paspauskit ant tos nuorodos aukščiau, pasubscribinkit ar šiaip pažiūrėkit, kaip tik norit.

tukas

In memoriam pirmam semestrui

+ Komentarų kol kas nėra
Kaip tikriausiai supratot, man jau baigėsi.
Sesijos rezultatai nėra stipendijos sėkmingumo, bet sėkmingi, tad užteks (kaip pirmam kartui).
Galvoju, iš pradžių papasakosiu, koks pokemonas man atrodo ta kultūros informacija ir komunikacija, vdrug kam nors iš abitūros įdomu. Bet būtent koks atrodo man, o ne koks iš tiesų yra ar turėtų būti.
Mūsų užduotis - kultūrinę informaciją suprantamai ir patraukliai iškomunikuoti plačiajai visuomenei. Apskritai turėtume būt paprasti komunikacijos specialistai, tiesiog truputį pakrypę į kultūrinę sritį, todėl darbas galėtų būti labai įvairus, kiekvienam pagal norus ir gebėjimus, nuo kultūros ministerijos iki turizmo informacijos centro.
Turėjom 6 dalykus: studijų įvadą, informacines ir komunikacines technologijas, komunikacijos įgūdžius, informacinį raštingumą, kultūros istoriją ir užsienio kalbą. Paskaitų tikrai nebuvo labai daug ir persitempti nuo mokslų nebuvo kur. Gal ir gerai, kai daugeliui reikia adaptuotis naujam mieste, naujuos namuos ir naujoje aplinkoje.
Truputį atskirai apie dalykus:
* Studijų įvadas - nesupratau, kodėl mes jį turėjom kaip atskirą paskaitą ir dar su daugiausiai kreditų. Nors kai dabar galvoju, tai tik teorinė dalis buvo keistoka. Jos tikslas lyg ir buvo supažindinti mus su universiteto sandara ir švietimo įstatymais. Dabar aš žinau, kas yra kamieninis ar šakinis padalinys ir kokie būna studijų tipai, bet nemanau, kad ateity tai bus labai naudinga. Iš kitos pusės, seminarai buvo visai įdomūs ir verčiantys pasistengti. Teko padirbėti ties kultūrinės institucijos strategija, universiteto idėja bei samprata ir panašiais dalykėliais. Iš to gavom šiek tiek viešo kalbėjimo. Geroji viso to dalis buvo tai, kad šitos dvi dalys vyko ne visą semestrą :D
Paskutinė studijų įvado sudedamoji dalis buvo pažintinė praktika - ketvirtadieniais lankydavomės įvairiose kultūrinėse institucijose ir paklausydavom, ką jie veikia ir kaip ten viskas vyksta (pvz. ŠMC, Nacionalinis operos ir baleto teatras, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Valdovų rūmai ir t.t.). Šita dalis dažniausiai būdavo visai įdomi ir pravarti, nes pasižiūrėdavom, kur patinka, kur ne, kur galbūt kada nors gyvenime galėsim atlikti praktiką, gal kažkas išsirinko, kur sieks ateity įsidarbinti.
* Informacinės ir komunikacinės technologijos - nedaug teorinių fotografijos pagrindų, šiek tiek apie laikmenas, spaudintuvus, skaitmeninimo priemones. Praktinė dalis - kažkiek darbo Adobe Photoshop, InDesign, Illustrator, Flash Professional, Google SketchUp programomis. Aišku, labai smarkiai jų neišsinagrinėjom, bet pagrindus davė, buvo visai įdomu darbuotis ir tie įgūdžiai, manau, būtų visai naudingi atitinkamomis situacijomis. Už tai, kad neidavom į paskaitais, niekas nemušdavo. Net nepastebėdavo, tiesą sakant. Svarbiausia, kad darbai būtų atsiskaityti laiku.
* Komunikacijos įgūdžiai - visapusiškai naudingas dalykas, nors teorinė dalis kartais prailgdavo. Pasimokėm apie verbaliką, neverbaliką, klausymą ir girdėjimą, viešąją kalbą ir t.t. Tikrai jaučiuosi šį tą naudingo įgavusi. Teorinės dalies buvo galima ir nelankyti (bet rekomenduoju lankyti), o pratybas lankyti būtina, kitaip gresia referatai.
* Informacinis raštingumas - teorija nuobodi, bet jos galima ir nelankyti, praktika visai įdomi ir rekomenduotina lankyti, nes už buvimą ir darbą paskaitoje labai gražiai byra kaupiamieji balai. Čia ne kompiuterinis raštingumas, o būtent informacinis. Paprastai kalbant, tai gebėjimas ieškoti, rasti, atrinkti, vertinti, panaudoti reikalingą ir tinkamą informaciją. Mokėmės apie šaltinių patikimumą, autorines teises, plagiatus ir visokius kitokius su tuo susijusius dalykus.
* Kultūros istorija - na, čia dalykas buvo labai savotiškas. Nuoširdžiai pasakysiu, per visą semestrą mažai ką sužinojau konkretaus, bet paskaita buvo mano mėgstamiausia. Nors dorai pagalvojus, visų bakalauro studijų nepakaktų apimti visą kultūrą, nes jos biesiškai daug :) Pažiūrėjom per paskaitas keletą filmų, parašėm keletą kūrybinių darbų (čia buvo labai neakademinė, bet miela ir nuoširdi dalis, o dar ir apie savo grupiokus šį tą sužinoti galėdavai), pakalbėjom ir apie baltų palikimą, ir apie Gediminaičius, ir apie UNESCO, ir dar apie begalę visokių dalykų. Prisirašėm daug filmų, kuriuos būtų įdomu pasižiūrėti. Paskaita būdavo paskutinė penktadienį, dėstytoja labai suprantinga, tai galėdavom ir savo norų pareikšti, o ji į juos atsižvelgdavo. Tokia dvasinio peno ir nuoširdaus bendravimo paskaita. Labai gaila, kad daugiau tokios nebeturėsim :)
* Užsienio kalba - apie šitą daug kalbėti negaliu, mat pati sėdėjau vokiečių, daugelis anglų, o dar pora žmonių - rusų kalboje. Vokiečių grupėje buvo balaganas, nes mes nykstanti rūšis, bet su anglų, kiek girdėjau, viskas daugmaž į temą.

Tai tiek apie dalykus. Nesigailiu dėl to, kad čia įstojau, o kitą pusmetį laukia daugiau paskaitų ir rimtesni dalykai, o tai irgi neblogai, kad ir kaip mums, jauniems, patinka dinderį mušti. Kartais pritrūkdavo konkretumo, bet čia ne mokykla, kur viską susmulkina ir sukiša tiesiai galvon. Jeigu kas galvoja apie šią specialybę, tai siūlau nenusigąsti, kad vadina bibliotekininkais, nes visai taip nėra (nors mes patys tai bajeriukus apie tai skaldom). Jeigu norėsis pas bibliotekas, nuo trečio kurso galėsit rinktis tą kryptį, jeigu ne, tai ne.
Čia mūsų kurso klasika.

Dėl gyvenimo bendrabuty, objektyviai irgi nieko pasakyti negaliu. Visi bendrabučiai, net aukštai labai skirtingi. Dažniausia situacija, atrodo, yra, kai į vieną kambarį atsikelia trys nepažįstami žmonės, du būna normalūs, o trečias ne.
Man šiaip viskas labai faina, mes gražiai susiremontavom, gražiai gyvenam ir viskas dažniausiai būna gražu.

Tai vat, tokios tokelės, mielos uogelės.
Likit sveiki,
Katinas

Nesveikata ir nesusikaupimas

+ 1 komentaras
Ahoi hoi.
Taip jau buvo, taip nutiko, kad iš karto po pirmojo egzamino mane pradėjo kamuoti ligos. Gerklytė, temperatūra, viskas kaip turi būt, norint gerai pasiruošt egzaminams. Aš, aišku, kaip visada galvojau, kad mano imuniteto (ir coldrex'o) super galios viską sutvarkys ir iš tikrųjų, iš pradžių atrodė, kad einasi neblogai, kol vieną rytą atsibudau visa neprakvėpuojanti, daužta ir uždegimo lygio raudonumo akim.
Jau kaip ir aišku patapo, kad teks aplankyti vieną mano mėgstamiausių vietų - polikliniką. Kadangi žinojau vienintelę Antakalnio, tai po trečio egzamino į ją ir patraukiau, jau nusiteikusi ten pranuotykiauti visą dieną. Kaip tariau, taip ir padariau.
Apskritai po Panevėžio poliklinikos Antakalnio netarodo tokia ir baisi - gana erdvi, šviesi, o geriausias dalykas yra tie numerių aparačiukai kaip banke - naglos bobos neturi, kaip užlįsti. Prisirašiau (ir sumokėjau už tai visą litą), nuėjau visa tokia ligota laukti savo eilės ir nežinau, kiek būčiau laukusi, jeigu ne žinia, kad turiu temperatūros (tai mažu su ja visas dienas ir pravaikščiojau pati to nežinodama - daug ką paaiškintų). Tai visai greitai ten mane sutvarkė, pasakė, kad man sinusitas ir turbūt bronchitas, prirašė receptukų, tada priregistravo visokiems tyrimams ir iš kabineto išėjau tikriausiai su kokia dešimčia lapukų ir visiškai pasimetusi. Tada dar pora apsilankymų.
Okulistė buvo labai maloni moteriškė, žinočiau pavardę, tai visiems rekomenduočiau - ir dėl vaistų patarė, ir dėl sesijos tokioj būklėj nuoširdžiai užjautė. O tada įdomiausia dalis - plaučių švietimas. Kol laukiau savo eilės, pastebėjau tokį biesiškai gražų vaikiną, kuris, iš balto chalato sprendžiant, ten dirbo. Ir tada - o vargeli - įeinu aš šviestis plaučių, o ten, pasirodo, dirba ne kokia baisi boba, kaip įprastai būna tokiose vietose, o tas gražus vaikinas. Ir žinot, procedūra visiems vienoda - nusirengt iki pusės. Tada ir pagalvojau, kad geriau jau tam kabinete tūnotų kokia baisi boba, o ne toks, kuriam norisi pasiūlyt pačiam mane iki pusės nurengti...
Tai po to taip tokia susimėčius visa ir patraukiau namo, su visais laukimais ir tūnojimais praleidusi ten kokias keturias valandas.
Laimių laimė, kad vos kelios dienos praėjo, o mano kvėpavimo jau nebesigirdi kitam kambario gale, be to, pradėjau jaustis ir atrodyti daugmaž kaip žmogus.

O dabar linksmesnė dalis - kai ruošiesi egzam ir skaitai skaidres, kyla visokių asociacijų, dar jeigu kokia klaida pasimaišo...

Dargi, ruošiantis informacinio raštingumo egzaminui ir skaitant dėstytojos atsiųstą informaciją iššoko toks sakinys:
Tai užtat matyt šį pusmetį ir turėjom informacinio raštingumo kursą.

Dar buvo dalykas normalus, bet kažkaip smarkiai prajuokino. Rašė kažkur, kad reikia nuspręsti, kaip konspektuosiesi. Tai galvoju, na ką, aš paprastai konspektuoju sėdėdama ant grindų, Tukas ir Voverė - sėdėdamos ant kėdės. Bet gal būtų galima išbandyt dar ir kokių kitų alternatyvų, tarkim, konspektavimas sėdint ant uolos krašto ar žvelgiant mirčiai į akis - gal visai gerai išeitų.

Čia kaip aš įsiminiau, kokie būna studijų tipai, nusipiešusi du skirtingo charakterio tipelius:
O čia tiesiog bendrabučio natiurmortas su superkūl pikasos efektuku, kad meninę vertę pakelčiau:
Sėkmės,
Katinas

Žaidimus žaidžiam

+ Komentarų kol kas nėra
Visų pirma, tai su naujais visus! Palinkėsiu tik trijų dalykų - stiprybės per sesijas (ar apskritai, stiprybės mokantis), daugiau optimizmo ir ryžto siekiant įgyvendinti per naujuosius užsibrėžtus tikslus. Maniškis šiais metais labai rimtas, bet koks jis, atskleisiu nebent..kitais metais, kad nepasišiukšlinčiau čia pasakius, o paskui netyčia neįgyvendinus, nors šiaip kol kas sekasi labai gerai ir net netenka nerimauti, kad nepavyks kažkas. 

Iš tiesų, tai dabar turėčiau mokytis studijų įvado egzaminui, kuris vyks poryt, bet sakiau, parašau čia ir viskas - tikrai einu mokytis. Pamatysit, taip ir bus, nes universitetas daro iš manęs žmogų, kuris visko paskutinei dienai nepasilieka (ir kas būtų pagalvojęs!). Ir visgi, ta sesija nėra jau toks baisus dalykas, ar bent jau tada, kai turi motyvuojantį sąrašą „Po sesijos laukiančios linksmybės“. 


Oskaro apdovanojimų nuotrauka čia ne be reikalo, neeees..priėjau prie tos dalies, kur žaidimus žaidžiam. Užsiminė Voverė, kad apdovanojimai kažkuriom ateinančios dienom turėtų būti, na gal ne dienom, bet vis tiek visai greitai, vasario 24ą ir mes nebūtume mes, jei nesugalvotume iš to pramogos sau pasidaryti! Poryt bus paskelbtos visos nominacijos ir mūsų darbas bus peržiūrėti visus nominuotus filmus bei bandyti spėti, kas nugalės. Daugiausiai nugalėtojų atspėjusi laimės, o kita statys šampano butelį (arba ką nors kitą, čia dar svarstytinas klausimas). Smagiausia, kad visiems filmams tikrai bus laiko, nes po sesijos turėsim laisvo laiko, wop wop! 

p.s. ir po sesijos tikrai sutvarkysim tą skiltį „apie mus“, dabar nuoširdžiai laiko nė viena neturim. :)

tukas


Sesija pareina

+ Komentarų kol kas nėra
Rimtai sesija mūsų kambary prasidėjo sausio antrą dieną (jau visos pradėjom darbuotis, nes anksčiau mokėsi tik Voverė), po pragulėtos lovoj ir prasiilsėtos sausio pirmosios. Negaliu sakyti, kad persidirbu, šiandien išlaikiau pirmąjį egzaminą ir galutinį dalyko balą turėsiu 9. Gal ir nieko, nors iš dalies truputį nepasisekė (ne, rimtai - čia toks dalykas, iš kurio tikrai buvo galima surinkti visus 10).
Sesija yra įdomus reiškinys. Aišku, visi ir taip žino, kad nuvažiuoja stogai, bet pirmą kartą tai patirti savu kailiu - kitas dalykas. Mūsų mitybos racionas susidaro maždaug iš bulvių ir makaronų, nes daugiau nelabai kam yra laiko ir vaizduotės, o indai neplauti stovi ilgiau nei įprasta. Po pietų arba vakarienės dabar nesiskirstom į savus kampus prie kompų, o dar pasėdim prie stalo ir išgeriam arbatos arba kavos, pasišnekam - dalykas kilo iš to, kad mokytis eit tingisi, bet šiaip yra gana mielas. Kartas nuo karto paklausom tokių hitų kaip šitas ir visokių kitokių panašių, kuriuos youtube'as meta šone (žodžiu, principą supratot) ir tūsinam įvairiose pozicijose, pvz. gulėdamos lovoj. Būna, užpuola įvairaus pobūdžio juoko priepuoliai. Dar aš susiinstaliavau Binary toys ir dabar ant mano starto juostos visada blaškosi Dainty Walker - labai simpatiškas, nors kartais blaško dėmesį, bet visada nuotaiką pakelia.
Bendrabutis ypatingai tylus (nors iš kai kurių barakų vis dar pamėto petardų, tai pasproginėja) ir visai nedaug žmonių, atrodo, apskritai gaminasi ką nors valgyti, o ką jau pamatau, tai daugeliui paakiuose parašyta, kad sesija.
Su Tuku (Voverė jau miega dažniausiai tokiu metu) jau gerokai po vidurnakčio lipam į šešioliktą aukštą ir išeinam pakimarint į balkoną. Dabar tai būna dažniausiai vienintelė proga įkvėpti gryno oro, nes apie ėjimą kažkur net minties nėra (geras pinigų taupymo būdas!).
Deginam kalėdines lemputes ir žvakę, baiginėjam šventinių saldumynų likučius ir gal visai nieko gyvenam. Nepamatysim ir kaip visa ta sesija prabėgs, nors giliai širdy aš jaučiu, kad komfake besimokydama taip niekada iki galo viso jos baisumo ir nepajusiu...
Skanaus,
Katinas