Penktadienį, lygiai po trijų savaičių, atgavau savo kompuką su visiškai švariu, tuštutėliu ir nauju hardu (nors jau ir užėmiau 50gb...). Ir iš tikrųjų, nieko tokio sudėtingo buvo pragyventi tas dienas. Iš pradžių jautiesi toks be vietos - lyg ir šio trūksta, lyg ir to, lyg ir nėr ką veikt. Bet po to tiesiog pripranti ir, kai atgauni, nebežinai, ką tiek laiko su juo darydavai. Dabar, aišku, jau adaptavausi atgal ir sėkmingai damušinėju Friends ir susitvarkinėju viską kaip turi būti (tarp kitko, labai mano skoniui atsinaujino iTunes grotuvas).
Per paskutines dienas išmokau, kaip nereikia prisirišt prie svetimo gero. O buvo taip:
sumąstėm vidury baltos dienos Kalėdų proga padovanoti draugui žiurkėną. Aišku, kaip tarėm, taip ir padarėm - sunkiai vargom, bet tos pačios dienos vakarą nupirkom ir įteikėm. Dėl techninių nesklandumų, o gal labiau dėl mažiuko saugumo, teko dar šiek tiek jį palaikyti mums pačioms - tris dienas bendrabuty ir paskutinę pas mane namie - kol bus galima šiltai ir saugiai pergabenti į pastovius namus. Niekada nesupratau, koks tolkas iš žiurkėno, bet padarėlis buvo toks gražutis ir guvus, kad įsimylėjau jį ir dabar labai liūdna, kad nebėr - pats mieliausias dalykas, kai jis savo mažytėm letenėlėm įsikimba į pirštą ir dairosi aplink... Bet bus laimingas naujuos namuos, o ir namai, kiek žinau, laimingi, sulaukę naujo gyventojo :)
Dar šiom dienom supratau, kad ypatingai šlykštus dalykas yra gyvenimas per dvi vietas. Grįžau namo, turiu pati viena visą kambarį ir nežinau, ką su tuo daryti ir viskas atrodo neteisingai. Mažu tiek pripratau visada būti su žmonėm, kad ėmiau bijoti tylos - per daug gerai savos mintys girdisi.
Sakau, gal reikia naujiems metams pasižadėti įveikti identiteto krizę ir iš naujo išmokti mylėti save.
Laikykitės, draugai, ir gražių visiems švenčių, kas mėgsta, o kas nemėgsta - kantrybės ir ištvermės, neilgai jos tęsiasi ;)
Iki,
Katinas
 | |||||||||||||
| p.s. čia šiek tiek matosi, kaip mažiukas atrodo :) |
Komentarų kol kas nėra
Rašyti komentarą