Pas mus gimnazijoj įprasta po sesijų užeiti į svečius, tad šiandien tai ir padarėm :) Iš pradžių buvo kažkiek baisoka ir nejauku, nors jau kartą esam buvę po baigimo, bet tada buvom pakviesti susipažint su naujais auklėtojos pirmokais, taip sakant, jiems pavyzdį parodyti.
Keista - įeini į tokią pažįstamą ir savą vietą, atrodo, laiko prabėgo tiek nedaug, o jau ir personalo gera dalis pasikeitusi, ir mokinių veidų dauguma nematytų... Bet vis dėlto, kai nueini pas tuos mokytojus, pas kuriuos sėdėjai ilgas (ne)nuobodžias valandas, pasidaro taip gera :) Prasideda kavos/arbatos maratonas ir pokalbiai apie tai, kaip sekasi mums, kaip mokytojams, kaip pažįstamiems, kaip juda mokykla ir kokie atėjo mokiniai. Daugelis mokytojų, atrodo, taip džiaugiasi, kad mes grįžtam su jais pasikalbėti, taip viskuo domisi, o ir apie save pasipasakoja, ir kažkuriuo momentu pajunti, kad nuo šypsenos skauda žandus.
Gera eiti į mokyklą, kai joje nebereikia mokytis! Ir kai į mus jau visiškai kitaip žiūri :) Tiktai truputį gaila, kai pagalvoji, kad po keleto metų viskas bus tiek pasikeitę, kad mažai pas ką bus grįžti.
Iš kitos pusės, per dažnai dabar nuliūstu dėl to, kad dalykai keisis. Juk pokyčiai būna ne tik į bloga, bet ir į gera, ir vietoj visiškai pasimetusio ir nelaimingo gali staiga pasijust pilnas ir kupinas mažų ir didesnių džiaugsmų.
Ta proga, kad mane šokinėdamas pasitinka ne tik savas mielas (bet didelis ir todėl dažnai žmonių nesuprastas) šuo, bet ir mažas nepažįstamų žmonių šunelis, pažiūrėkit į šitą virtuozą.
Aš pasiilgau vaikščioti ir labai laukiu grįžtančių iš toli,
patenkintaslaimingas
Katinas
Komentarų kol kas nėra
Rašyti komentarą