Šitas blog'as nėra skirtas filmų aprašinėjimui, bet taip visaip i būn, kai nebeturi asmeninio.
Tik ką baigiau žiūrėti The Woman In Black. Čia tas filmas, kur Daniel Radcliffe'as apsimeta, kad jis nebe Haris Poteris.
Aš nežiūriu siaubo filmų ir nuoširdžiai jų bijau, šitas, taip visiškai neperdedant, turbūt bus trečias ar ketvirtas per kokius aštuonerius metus. Jeigu galėčiau rinktis iš naujo, nieku gyvu nebežiūrėčiau jo viena ir naktį. Turbūt užkietėjusiems siaubo filmų fanams pasirodytų juokinga, bet aš nesu žanro gerbėja, tad dabar žvilgčioju sau per petį, ar niekas nestovi prie durų.
Filmo pradžioje ėmė juokas, nes kai matai Radcliffe'ą, atsirėmusį į traukinio langą, snaudžiantį ir sapnuojantį košmarą, kažkaip automatiškai tikies šito:
Ir buvo visai smagu žiūrėti iki tol, kol pasipylė visi tipiniai gražumai - negyvi vaikai, lėlės ir pamėlę veidai su džergždžiančiais (tai kai žodis sudėtingumo) smuikais fone. Tada aš sumažinau vaizdą, kiek galėdama atsitraukiau nuo ekrano, nusistūmiau vieną ausinę ir visiškai pamiršau apie bet kokį Harį Poterį ir dievaži, būčiau apsidžiaugusi, jeigu tos moters su juoda suknia vietoj būtų atsiradęs Voldemortas ir dar kartą pasakęs šitai:
Tai vat tokios tokelės dėl pačio filmo, o kalbant apie Radcilffe'ą, dėl kurio šitą brūdą ir žiūrėjau, tai visai dailiai man jis atrodė tame filme.
 |
| gi tikrai neblogai, ane? |
Vaidinti išsigandusį ir matantį nebūtus dalykus jam neabejotinai sekasi, o kadangi esu Hario Poterio kartos vaikas, tai tiesiog - mėgau jį ir mėgsiu :) Matyt bus vertas kabėt ant mano svajonių darbo kambario sienos.
Po teisybei, mums keturiese bendrabuty liko pažiūrėti abi paskutines Hario Poterio dalis, ko aš labai labai laukiu, nes ta paskutinė yra epic. Ir šiaip, laukiu, kol mes visi vėl grįšim į Vilnių ir viskas ims tekėt paprasta ir miela kasdiene vaga.
Vis laikas nuo laiko pagalvoju, nuoširdžiai norėčiau pradėt vloginti. Ne kažkam kitam, o grynai sau ir draugams dokumentuotis. Kažkada bandėm, bet tas reikalas nelabai ėjosi, ir vis dėlto, dabar neįtikėtinai miela pačiai pažiūrėt tas nesąmones.
Vis laikas nuo laiko pagalvoju, nuoširdžiai norėčiau pradėt vloginti. Ne kažkam kitam, o grynai sau ir draugams dokumentuotis. Kažkada bandėm, bet tas reikalas nelabai ėjosi, ir vis dėlto, dabar neįtikėtinai miela pačiai pažiūrėt tas nesąmones.
Dargi, per šitas atostogėles bandau papiešt blog'ui logo, nes kiek gi gali stovėt toks nei pradėtas, nei užbaigtas :) Ir jis jau įpusėjęs, tiktai reik spalvas ir foniuką susiderint.
Apskritai, tai apėmęs visiškas tinginys, dažnai atrodo, tiesiog tingiu egzistuoti. Daugiausiai brazginu gitarą, bereikalingai junginėju internetus, einu miegot penktą ryto, gurkšnoju kavos vieną po kito iki rankų drebėjimo, daug galvoju apie dalykus ir pati nesuprantu, ką galvoju. Esu išgelbėta nuo plaukų (cituojant kirpėją) ir tiesiog laiminga (arba, kaip Tukas pasakytų, apsiseilėjus... :/).
Apskritai, tai apėmęs visiškas tinginys, dažnai atrodo, tiesiog tingiu egzistuoti. Daugiausiai brazginu gitarą, bereikalingai junginėju internetus, einu miegot penktą ryto, gurkšnoju kavos vieną po kito iki rankų drebėjimo, daug galvoju apie dalykus ir pati nesuprantu, ką galvoju. Esu išgelbėta nuo plaukų (cituojant kirpėją) ir tiesiog laiminga (arba, kaip Tukas pasakytų, apsiseilėjus... :/).
Čia skrandį apsunkinančiam naktiniam desertukui - dėl priedainio "maršiško" ritmo man nesveikai patinkanti daina.
Tai tiek.
Jūsų visų, bet labiau savo pačios
Katinas
Komentarų kol kas nėra
Rašyti komentarą